Knyga „Voreno Bafeto kelias“

Kai paėmiau šią knygą į rankas, neturėjau jokios išankstinės nuostatos, nes apie ją bemaž nieko ir nebuvau girdėjęs. Knygos storas juodo fono viršelis su raudonai užrašytu pavadinimu nuteikė solidžiam skaitymui, o 302 puslapių geros kokybės balto popieriaus apimtis leido suvokti jog vienu prisėdimu jos tikrai neperskaitysiu.

Pirmoji knygos dalis pašvęsta Bafeto išsilavinimui ir jį supančiai aplinkai. Bafetas yra fundamentalios analizės „tėvo“ B. Grahamo gabiausiais ir garsiausias mokinys. Bafetas investuodamas teikia pirmenybę fundamentaliai stiprioms (aukšto ROE ir mažo įsiskolinimo) kompanijoms, kurių veiklą paprasta suvokti ir kurias valdo sąžiningi bei kompetentingi vadovai. Tačiau tai dar ne viskas. Paskutinis motyvas, lemiantis investavimą į kompaniją, yra tai, kad perkamų įmonių vertės visuomet yra žymiai didesnės už jų rinkos kainą. O perkant įmonių akcijas smarkiai pigiau negu jos iš tiesų yra vertos, investuotojas sau susikuria tam tikrą „saugumo atsargą“.

Ši „saugumo atsarga“ leidžia ramiai miegoti nekreipiant dėmesio į akcijų kainų svyravimus. Deja, ne visuomet rinkose galima surasti „saugumo atsargą“. Jei taip atsitinka, Bafetas nesibodi investuoti ir į obligacijų rinką. Tik čia vėlgi – ieškoma pernelyg smarkiai nuvertintų obligacijų. Visa tai paįvairinama „sutelktinio investavimo“ sąvoka, kuri iš esmės prieštarauja šiuolaikinei portfelio valdymo teorijai.Ši Bafeto investavimo filosofija gausiai iliustruojama pirktų kompanijų pavyzdžiais ir jų paviršutine analize, leidžiančią skaitytojui susidaryti apibendrintą vaizdą. Knyga paįvairinama tikrai šauniomis Bafeto frazėmis.

Išvada. Tai gera dovana pradedančiajam investuotojui, kuris nėra skaitęs apie V. Bafetą ir kuris bent pradžiai nenori užversti savo galvos įvairiomis formulėmis. Visgi man vieną balą atėmė neteisingas vertimas “fondų rinkos” ir pernelyg didelis tų pačių kompanijų akcentavimas nerodant konkrečių rodiklių skaičiavimų, įmonių ataskaitų ir kitos fundamentaliai analizei reikalingos informacijos.

Kitą balą atėmė tai, kad knygos gale autorius netiesiogiai įvardijo savo valdomą vertės fondą, taip nepraleisdamas galimybės pasireklamuoti. Visi žinome, kad gera investicija nebūtinai būna amžina, tačiau atsakymo arba bent prielaidų, o kada gi parduoti investicijas, knygoje nėra.

Visus Bafeto, kaip vertės investuotojo, fundamentalius principus galite surasti B. Grahamo knygoje „The Intelligent Investor: The Definitive Book on Value Investing“, kuri investuotojų vadinama tiesiog Biblija. Ją nesunkiai galite pasisiųsti iš Amazon.com ir ji su atsiuntimu kainuoja netgi mažiau negu čia aprašyta knyga.

Giedriaus Drukteinio „Lyderiai: 50 sėkmės istorijų“

Žurnalistas, rašytojas, etiketo žinovas – tai Giedrius Drukteinis, kuris buvo anksčiau minimas tarp pretendentų užimti Kultūros ministerijos vadovo kėdę.  Tai spalvinga asmenybė, šiais metais pristatanti naujausią savo knygą – „Lyderiai: 50 sėkmės istorijų“.

Kaip prisipažino pats autorius, iš knygoje publikuojamų 50 garsiausių prekinių ženklų sukūrimo istorijų, 18 pasakojimų jau buvo anksčiau publikuoti žurnale „Verslo klasė“.

G. Drukteinis knygoje pasakoje tokių garsių kompanijų kaip „Coca-cola“, „Hugo Boss“, „Adidas“ (ir t. t.) sukūrimo istorijas, kurios yra tikrai įkvepiančios. Žinojote, kad „Adidas“ ir „Puma“ įkūrėjai buvo broliai, paskutiniais savo gyvenimo metais vienas su kitu nebendravę? Jie tik džiaugėsi vienas kito nesekmėmis. O nutuokėt, kad „Hugo Boss“ prekinis vardas verslo pradžioje Vokietijos naciams siuvo uniformas?

Tai tik maža dalis įdomių istorijų, kurios atskleidžia ne tik to meto politinę bei ekonominę situaciją, bet ir pačių verslininkų asmenybes, iš kurių galima pasisemti daug patirties.

Svarbu yra tai, kad knyga parašyta nenuobodžiu stiliumi, o pagardinta smulkmenomis. Kartais ir pikantiškomis.

Žinoma, galima klausti, kodėl mums reikia skaityti apie prekinius ženklus ir jų sukūrimo istorijas? Pats autorius knygoje teigia, kad mes to nenorėdami kiekvieną dieną susiduriame su šimtais prekinių ženklų: juk kiekvienas daiktas, kuri naudojama, kiekvienas drabužis, kurį dėvime, yra verslo dalis. Dalis prekinio ženklo, kurio galbūt jūs dar nežinote. O prekinių ženklų naudojimas atskleidžia mūsų pažiūras bei formuoja nuomonę apie kitus.

Puiki knyga laisvalaikio skaitymui.

Knygos anotacija:

„Coca-cola“, „Lego“, „Sony“, „Johnson&Johnson“, „KFC“, „Kellog‘s“, „Philips“ – kasdien išvystame mažiausiai penkis tūkstančius prekių ženklų ant maisto ir vaistų pakuočių, drabužių etikečių, automobilių grotelių, elektroninių prietaisų, pastatų, lėktuvų, net ginklų. Prekių ženklai mus pasitinka parduotuvėse ir restoranuose, kreipiasi į mus iš televizorių ir radijo imtuvų, liejasi iš mylimųjų burnų, šmėžuoja prieš akis žaidžiant su vaikiškais žaislais. Ką vis dėlto prekių ženklai reiškia ir kas juos sukūrė? Kas buvo tie žmonės, kurių vardus kasdien valgome, geriame, avime, mūvime, vairuojame ir įjungiame? Kas skatino tuos prekių ženklų kūrėjus tapti tuo, kuo tapo? Paskaitykite – jų istorijos įtraukia kaip nuotykių romanas, o iš jų ieškojimų, klaidų, nuopuolių ir sėkmės galima daug ko išmokti.

O čia skaitykite, jei domina paskolos internetu.

Išmokite būti laimingi

“Išmokite būti laimingi“ – tai Paul McKenna knyga, išleista 2012 m.

Aprašymas:

“Būti laimingu paprasta, o
Būti nelaimingu sunku.”

Tai psichologinė knyga, mokanti, kaip žmogus gali padėti pats sau. Padėti būti laimingu. O pasirodo, kad tai nėra įgimtas dalykas – arba esi laimės kūdikis arba ne. Nes laimės reikia mokytis.

Tai konkreti ir praktiška knyga, kur aprašomos įvairios technikos, padedančios tapti kitokiu, kitaip žvelgti į supančią aplinką ir į pasaulį. O tai pasirodo visai nesudėtinga – pavyzdžiui – labai daug lemia mūsų laikysena. Ir iš tikrųjų, pagalvojau, kai eini aukštai iškelta galva, žiūri aukštyn į medžių viršūnes, dangų, pasikeičia ir nuotaika. Platybės suteikia laimės pojūtį. Pabandyk 🙂

Kai kurie dalykai buvo žinomi ir praktikuojami, o kai ką atradau visiškai naujo, bet veiksmingo, padedančio atsikratyti nemalonios būsenos, įvykių šešėlio ir neigiamų emocijų.

Turiu pripažinti, kad nemažai žmonių yra nusiteikę, kad jie niekada nebus laimingi, juos visda persekios nelaimės. O juk toks mąstymas užprogramuoja žmogų nemalonumams, tampi irzlus, nedraugiškas ir piktas. Visi pradeda Tavęs šalintis, nusisuka, o kai lieki vienas dar kartą pripažįsti – gimiau po nelaiminga žvaigžde.

Perskaičius knygą norisi būti geresniam, nuolaidesniam. Išmoksti valdyti savo mintis, įsiklausyti į save, susipažinti su savo vidumi. Nors knyga nėra labai išsami (galėtų būti daugiau praktinių pavyzdžių), tačiau ji moko, o tai ir yra svarbiausia. Nepatiko knygos viršelis – autoriaus nuotrauka ant jo man atrodo gan keistai…

Patiko autoriaus pateikiama sena kinų patarlė, kurią išgirdau pirmą kartą:

„Jei norite būti laimingi valandą – prigulkite pogulio.
Jei norite būti laimingi vieną dieną – eikite žuvauti.
Jei norite būti laimingi vienus metus – gaukite palikimą.
Jei norite būti laimingi visą gyvenimą – padėkite kitiems“.

WM. Paul Young – “Kryžkelės“

Atleiskite, prašau –

Šiandien įmantraus

Pavadinimo nesugalvojau –

Pagaliau…

Mjo… Matau, kad ne kažką čia. Jei ir reikėtų ko atsiprašyti, tai mano Mūzos, kuri šiaip jau man labai dosni ir, žinoma, Jūsų už šį eilėraštį. 🙂 Tikiu, kad kada nors atrasiu jame prasmę ir grožį (tas paskutinis “pagaliau…“ šiek tiek mįslingos vilties teikia, bet šiandien gėdijuosi neskyręs daugiau laiko savo kūrybinio prado puoselėjimui. Bet dar ne vakaras, dar ne vėlu, ir rimas kitas neatneš gal tiek bėdų. Na va, truputį sklandžiau. Kažko vis trūksta… Ko? Ai, jo. Ne, baigiu, rimtai. Einu prie knygos – šiandien tikrai įdomią turiu Jums paruošęs. 🙂

Pristatau Jums amerikiečių rašytoj WM. Paul Young knygą – “Kryžkelės“. Truputis priešistorės: ilgą laiką niekaip nesupratau, ką reiškia tas WM. prie autoriaus vardo. Ačiū daugiau/mažiau visagaliam internetui, radau atsakymą. Teks paklikint šią nuorodą, jei norite jį sužinoti taip pat kaip kadaise norėjau aš.

Antra įdomybė – išieškojau daugelį knygynų bandydamas surasti tą mistinę “Trobelę“. Ne pačią trobelę, o knygą “Trobelė“. Taip ir neradau. Gal kas galite padėti? Tikrai laukčiau pasiūlymų praleisti naktį kartu komentarų skiltyje. *Random sexual innuendo*

Pagaliau jaučiuosi įėjęs į tinkamą minčių higienos būvį, kad galėčiau plačiau papasakoti apie knygą. Siužetas trumpai yra toks: Vyrukas praeitame gyvenime lėbavo, po siaubingos akcidencijos pateko į Komą ir ėmė keliauti po savo paties Sąmonės užkaborius. Ten jis sutiko Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią, kuri knygoje gražiai vadinama Senele. “Kryžkelėse“ mane itin sudomino dvasinio atgimimo ir net nubudimo motyvas (gražiai paradoksalu, jog jis įvyko literatūriniam subjektui fiziškai nugrimzdus į komą), kurio niuansai – tikiuosi – sudomins ir Jus. Beje, knygai jaučiuosi išties skolingas: ji padėjo man rasti tiesesnį kelią į autentišką santykį su krikščioniškuoju Dievu, ypač – su Šventąja Dvasia. Ačiū jai ir už šiuolaikiškus Meilės įvaizdžius.

Bijau, kad lendu į pernelyg asmeniškas ir privačias savo paties valdas – nenoriu išgąsdinti, todėl tuo šią recenziją ir baigsiu. Linkėjimai, geriausi norai ir šilumos bangelė jau keliauja pas Tave! 🙂

Begalinis pokštas

Jei dar nespėjai perskaityti nė pastraipos, o pamatęs antraštę nori sprukti manydamas, kad omenyje turiu šį begalinį pokštą, galiu Tave nuraminti – apie Monty Python šiandien nekalbėsiu. Beje, turėdamas savąją supra-sąmonę ir puikiai numatydamas, kuo ši recenzija baigsis, noriu savęs paklausti: “Kristoforai, kas vyksta Tavo gyvenime? Praeitą kartą parašei knygos (ne)recenziją, o dabar rašai apie knygą, kurios lietuviškai niekur neįmanoma nusipirkti? Gal pas būtų pats metas į psichoterapeuto kabinetą užsukti, ką?“ Bet gana mano egocentriškų svaisčiojimų, juk būtent dėl to “ego“ tiek daug problemų pasaulyje prikurta. Pirmyn į knygą!

Infinite Jest knygos (ne)recenzijos anti-recenzija

Pristatau Jums amerikiečių rašytojo David Foster Wallace šedevrą – Infinite Jest (lietuviškai matyt būtų “Begalinis pokštas“©, visos vertimo teisės saugomos 🙂 ). Pristatau, ir palieku Jums patiems pasiskaityti apie knygą. Visą informaciją (daugiau ar mažiau, tikriausiai – mažiau) galite rasti štai čia ir jokiu būdu ne čia. Vietoje knygos, noriu pasigilinti į vieną jos autoriaus gyvenimo aplinkybę. Vyrutis sirgo depresija, galbūt net maniakine depresija (čia ką, dabar papildomus kietumo taškus duodu už sveikatos komplikacijas?), ir gyvenimą baigė savižudybe. Pats faktas savaime įspūdžio nedarytų – didelė dalis menininkų serga bipoliniu afektiniu sutrikimu ir dar didesnė galų gale nusižudo. Man asmeniškai įdomu yra tai, ar Infinite Jest yra autoriaus 1,157 puslapių apimties savižudybės raštelis. Knygoje gana ekstensyviai nagrinėjama savižudybės tema, o po jos publikacijos praėjus vos keliems metams (su visa derama pagarba ir empatija pareiškiu: tikėtina, jog tie metai buvo siaubingi 😦 ), autoriaus gyvenimo styga staiga nutrūko. Sutapimas? Spręskite patys. Truputis grotesko: pagrindinio knygos veikėjo tėtis nusižudo galvą įkišdamas į įjungtą mikrobangų krosnelę.

Naujųjų Metų proga pateikiu visiškai random sveikinimą:

Pakeliaukime po galaktiką

Tikriausiai daugeliui yra tekę keliauti autostopu. Prisipažinsiu, man tai – viena iš pačių nemaloniausių patirčių. Galbūt taip yra dėl pernelyg žemos savivertės: mašiną stabdytis man neišpasakytai gėda (tik pagalvok, kiek menamų sunkumų pridarau žmonėms) ir dėl to visą kelią bandau apipilti tuometinį mano geradarį pačiais gražiausiais palaiminimais. Vis tik, vargu ar daug kam iš Jūsų yra tekę pakeliauti kosmostopu po galaktiką. Būtent tai padaryti kviečia britų rašytojas Douglas Adams savo knygoje.

Keliautojo kosmostopu vadovas po galaktiką: knygos (ne)recenzija

Asmeniškai, aš labai pavargau nuo tų krūvų internetinių puslapių, kuriose knygos pristatomos taip “tep – šlep“, nei į tvorą nei į mietą. Aišku, tikrai negaliu garantuoti, jog man pavyks išvengti tų pačių klaidų ir klystkelių, kurie man pačiam taip įkyrėjo. Bet pasistengti pabandysiu.

“Keliautojo kosmostopu vadovas po galaktiką“, nepaisant ilgo pavadinimo, yra pernelyg trumpa knyga. Tikrai, skaičiau anglišką ~600 puslapių versiją, kurioje sutalpinta ne vien pirmoji iš šešių autoriaus opus magnum dalių. Deja, lietuviškoji “vadovo“ versija – visai mažytė. Galbūt tai dėl to, jog savosios galaktikos mes taip gerai neištyrinėjome, kaip britai? Vargu. Žodžiu, knyga – neišpasakytai nuostabi, viena geriausių ir JUOKINGIAUSIŲ mano skaitytų gyvenime. Žodį “juokingiausių“ pabrėžiu norėdamas šią mintį pabrėžti. Akivaizdu, ar ne? Šmaikštu? Nelabai. 😦

Kadangi mano žodžiai – vaiduokliai tikrai nepadarys knygai tos garbės, kuri jai teisėtai priklauso, likusį laiką (mes čia ką, riboto eterio televizijos laidoje, ar ką?) norėčiau paskirti žodžio “maždaug“ kontempliacijai. Tai vat, kontepliuojam… 😉