Begalinis pokštas

Jei dar nespėjai perskaityti nė pastraipos, o pamatęs antraštę nori sprukti manydamas, kad omenyje turiu šį begalinį pokštą, galiu Tave nuraminti – apie Monty Python šiandien nekalbėsiu. Beje, turėdamas savąją supra-sąmonę ir puikiai numatydamas, kuo ši recenzija baigsis, noriu savęs paklausti: “Kristoforai, kas vyksta Tavo gyvenime? Praeitą kartą parašei knygos (ne)recenziją, o dabar rašai apie knygą, kurios lietuviškai niekur neįmanoma nusipirkti? Gal pas būtų pats metas į psichoterapeuto kabinetą užsukti, ką?“ Bet gana mano egocentriškų svaisčiojimų, juk būtent dėl to “ego“ tiek daug problemų pasaulyje prikurta. Pirmyn į knygą!

Infinite Jest knygos (ne)recenzijos anti-recenzija

Pristatau Jums amerikiečių rašytojo David Foster Wallace šedevrą – Infinite Jest (lietuviškai matyt būtų “Begalinis pokštas“©, visos vertimo teisės saugomos 🙂 ). Pristatau, ir palieku Jums patiems pasiskaityti apie knygą. Visą informaciją (daugiau ar mažiau, tikriausiai – mažiau) galite rasti štai čia ir jokiu būdu ne čia. Vietoje knygos, noriu pasigilinti į vieną jos autoriaus gyvenimo aplinkybę. Vyrutis sirgo depresija, galbūt net maniakine depresija (čia ką, dabar papildomus kietumo taškus duodu už sveikatos komplikacijas?), ir gyvenimą baigė savižudybe. Pats faktas savaime įspūdžio nedarytų – didelė dalis menininkų serga bipoliniu afektiniu sutrikimu ir dar didesnė galų gale nusižudo. Man asmeniškai įdomu yra tai, ar Infinite Jest yra autoriaus 1,157 puslapių apimties savižudybės raštelis. Knygoje gana ekstensyviai nagrinėjama savižudybės tema, o po jos publikacijos praėjus vos keliems metams (su visa derama pagarba ir empatija pareiškiu: tikėtina, jog tie metai buvo siaubingi 😦 ), autoriaus gyvenimo styga staiga nutrūko. Sutapimas? Spręskite patys. Truputis grotesko: pagrindinio knygos veikėjo tėtis nusižudo galvą įkišdamas į įjungtą mikrobangų krosnelę.

Naujųjų Metų proga pateikiu visiškai random sveikinimą:

Pakeliaukime po galaktiką

Tikriausiai daugeliui yra tekę keliauti autostopu. Prisipažinsiu, man tai – viena iš pačių nemaloniausių patirčių. Galbūt taip yra dėl pernelyg žemos savivertės: mašiną stabdytis man neišpasakytai gėda (tik pagalvok, kiek menamų sunkumų pridarau žmonėms) ir dėl to visą kelią bandau apipilti tuometinį mano geradarį pačiais gražiausiais palaiminimais. Vis tik, vargu ar daug kam iš Jūsų yra tekę pakeliauti kosmostopu po galaktiką. Būtent tai padaryti kviečia britų rašytojas Douglas Adams savo knygoje.

Keliautojo kosmostopu vadovas po galaktiką: knygos (ne)recenzija

Asmeniškai, aš labai pavargau nuo tų krūvų internetinių puslapių, kuriose knygos pristatomos taip “tep – šlep“, nei į tvorą nei į mietą. Aišku, tikrai negaliu garantuoti, jog man pavyks išvengti tų pačių klaidų ir klystkelių, kurie man pačiam taip įkyrėjo. Bet pasistengti pabandysiu.

“Keliautojo kosmostopu vadovas po galaktiką“, nepaisant ilgo pavadinimo, yra pernelyg trumpa knyga. Tikrai, skaičiau anglišką ~600 puslapių versiją, kurioje sutalpinta ne vien pirmoji iš šešių autoriaus opus magnum dalių. Deja, lietuviškoji “vadovo“ versija – visai mažytė. Galbūt tai dėl to, jog savosios galaktikos mes taip gerai neištyrinėjome, kaip britai? Vargu. Žodžiu, knyga – neišpasakytai nuostabi, viena geriausių ir JUOKINGIAUSIŲ mano skaitytų gyvenime. Žodį “juokingiausių“ pabrėžiu norėdamas šią mintį pabrėžti. Akivaizdu, ar ne? Šmaikštu? Nelabai. 😦

Kadangi mano žodžiai – vaiduokliai tikrai nepadarys knygai tos garbės, kuri jai teisėtai priklauso, likusį laiką (mes čia ką, riboto eterio televizijos laidoje, ar ką?) norėčiau paskirti žodžio “maždaug“ kontempliacijai. Tai vat, kontepliuojam… 😉