Jei dar nespėjai perskaityti nė pastraipos, o pamatęs antraštę nori sprukti manydamas, kad omenyje turiu šį begalinį pokštą, galiu Tave nuraminti – apie Monty Python šiandien nekalbėsiu. Beje, turėdamas savąją supra-sąmonę ir puikiai numatydamas, kuo ši recenzija baigsis, noriu savęs paklausti: “Kristoforai, kas vyksta Tavo gyvenime? Praeitą kartą parašei knygos (ne)recenziją, o dabar rašai apie knygą, kurios lietuviškai niekur neįmanoma nusipirkti? Gal pas būtų pats metas į psichoterapeuto kabinetą užsukti, ką?“ Bet gana mano egocentriškų svaisčiojimų, juk būtent dėl to “ego“ tiek daug problemų pasaulyje prikurta. Pirmyn į knygą!
Infinite Jest knygos (ne)recenzijos anti-recenzija
Pristatau Jums amerikiečių rašytojo David Foster Wallace šedevrą – Infinite Jest (lietuviškai matyt būtų “Begalinis pokštas“©, visos vertimo teisės saugomos 🙂 ). Pristatau, ir palieku Jums patiems pasiskaityti apie knygą. Visą informaciją (daugiau ar mažiau, tikriausiai – mažiau) galite rasti štai čia ir jokiu būdu ne čia. Vietoje knygos, noriu pasigilinti į vieną jos autoriaus gyvenimo aplinkybę. Vyrutis sirgo depresija, galbūt net maniakine depresija (čia ką, dabar papildomus kietumo taškus duodu už sveikatos komplikacijas?), ir gyvenimą baigė savižudybe. Pats faktas savaime įspūdžio nedarytų – didelė dalis menininkų serga bipoliniu afektiniu sutrikimu ir dar didesnė galų gale nusižudo. Man asmeniškai įdomu yra tai, ar Infinite Jest yra autoriaus 1,157 puslapių apimties savižudybės raštelis. Knygoje gana ekstensyviai nagrinėjama savižudybės tema, o po jos publikacijos praėjus vos keliems metams (su visa derama pagarba ir empatija pareiškiu: tikėtina, jog tie metai buvo siaubingi 😦 ), autoriaus gyvenimo styga staiga nutrūko. Sutapimas? Spręskite patys. Truputis grotesko: pagrindinio knygos veikėjo tėtis nusižudo galvą įkišdamas į įjungtą mikrobangų krosnelę.
Naujųjų Metų proga pateikiu visiškai random sveikinimą:
Knygų sfinksas 